Italija 2008 09 03

Jau trecia diena. Iprastini saldu miega nutrauke perkūnija su zaibu. Drioksletejo taip neblogai, jog pabudau galima sakyti net be zadintuvo. Neipatingai del to apsidžiaugiau, visgi per perkūnija vairuoti nera pats didžiausias malonumas. Siandien jau buvo sunkiau is lovos išlipti. Gana aiskiai supratau kad kiekviena diena anksti keltis nebus labai linksma. Gerai kad iki pusryčiu nustojo lyti. Rytinis davinys nebuvo pasikeites, tas pat komplektukas. Nuvaziaves i darba atidaviau skoda ir vairuotojas patikino kad iki 5 val fiatukas bus paruostas. Is ryto darbe nelabai kas buvo naujo, tik tiek kad mano bose svente gimtadieni. Prisveikino ja visas kolektyvas. Siandien man pajunge darbe telefona. Gal veliau pabandysiu i namus is „nemokamo“ pasukt. Bet dar ne dabar. Beje iki galo įsitikinau kad ju planai mane i Krasnojarska išsiusti. Nes cia toks Luca man prasitare, kad jis bus atsakingas Italijoj ir mes kartu turėjom eiti semti ziniu pas toki dieduka. Kaip ir gautusi kad busim abu naujokai, tik tiek kad ji pas ji patirtis milziniska. Jis be sito jau 4 imones skirtingose salyse kontroliuoja. Po pietu ejom i konferenciju sale boses gimtadienio „svest“. Kiekvienas gavo po super skanu pyragėli ir kokakolos užgert. Sventimas uztruko ~10 min. Veliau mes su Luca ejom pas ta seneli Cavalero, kuris yra uzkietejes apskaitininkas. Gal kokiu 40metu apskaitos patirtis manau siek tiek pasako, kad jis ne is kelmo spirtas. Norejom tiksliau issiaiskinti visa situacija ir pagaliau issiaiskinti kas kaip ir kada. Deja teko truputi nusivilti. Senukas nelabai sneka angliskai, issikyrus tuos terminus kuriuos vartoja kasdieninėje apskaitoje. Ji s man pasirode „kieto“ budo ir realiai sunkiai supratau kaip visdelto is tikruju ten yra. Jau vien po jo pirmojo klausimo apie lietuvos ir rusijos apskaitos panašumus ir skirtumus supratau, kad jis tikėjosi „kaip reikiant“ ismanancio vyruko. Gal cia kaip ir išbandymas buvo kiek as gaudausi ir suprantu, bet visdelto nusprendžiau, kad spėlioti neverta ir geriau jau susilaikyti nuo konkretaus atsakymo. Is vis nuolatinis mokymas ir zubrinimas jau net pykina. Dar niekad tiek daug nesimokiau ir taip nuolat. 100 kartu geriau sesijas nuolat laikyti negu cia eit i darba ir kalt, juo labiau kad viskas yra teorija, o praktiškai padaryti vargu ar pavyktu. Mokaisi ir supranti kad nesimato pabaigos kada jau maždaug „įsikirsi“. Progresas eina letai ir net pats nezinai ar jau daug zinai. Paskutines darbo valandos buvo nezmoniskai ilgos ir sunkios. Kas 10 min vis zvilgciodavau i laikrodi. Uzeidavo mintys kad gal jau cia ne man skirta.. Nes man atrodo jie per daug is mane tikėjosi (kolegos, nebutinai patys pagrindiniai bosai) kad ateis zmogus su patirtimi, raukiantis sitose reikaluose ir kad jiems patiems paaiskins. O cia atejo visai zalias geltonsnapis, kuriam vien tik aiskinti reikia ir del manes gaisti laika. Zodziu nzn kaip cia bus. Gryzau „namo“ su fiatuku ir nieko nebenoriu tik ramybes. Eisiu jau ilsetis, labanakt visiems!