Italija 2008 09 01 II

Finalmente a casa! Pagaliau namai! Katik sugrisau is po naktinio „pasivazinejimo“. Dar iki siol bandau atsigauti.. Bet viskas nuo pradziu. Pirmiausia beieškodamas ko nors geriamo (gaivinamo žinoma) apvaiksciojau nemaza gabala tos Ispros. Atrodo nedidukas miestukas, bet labai painus. Gatvytes ant gatvytes vos susigaudyti išeina. Reception‘e man pasiule nueiti i vietine parduotuvėle, bet ji deja kaip tik man pries nosi uzsidare ir nebeisileido. Klausinejau zmoniu, bet jie sake kad jau 20 val praktiškai be sansu surast kur nors nusipirkt atsigert, nebent kažkur supermarkete ir labai painiai nupasakojo ta kelia. Galima sakyti pasidaviau, beieškot, o tik siaip slampinėjau po miestuka kaip staiga netycia kažkur nugrybavau tiesiai ten kur ir man reikėjo:) visiškas fuksas. Nerealiai savimi didžiavausi!!! Nusipirkau bambali geralo ir staigiai visa iskliurinau. Sugryzes prie hotelio paplūdimio sulaukiau Mauro su Paula ir kartu nusprendėm pavakarieniauti musu viešbutyje. Maistas tikrai labai skanus ir nemažas patiekalu pasirinkimas. Valgiau pasta su tikruju krabu mesa. Gana idomus patiekas, gurmaniškas toks. Man viskas apmoketa taigi galėjau kimsti kiek tik lindo. Desertui paėmiau ledu „pistakijo“ su šokoladu. Zodziu vakariene tikrai pavyko. Siaip vieno patiekalo kaina ~12euru nera pigu. Po to paprasiau kad Mauras padetu „nuvairuoti“ iki mano darbo. Bet kadangi jau buvo tamsu, tai cia jau buvo nemažas issukis. Juo labiau kad net Mauras nežinojo kelio. Vaziavom visiškai kitu keliu nei vaziavau pirma kart, todel man vel buvo nejauku. Taciau kažkaip gana lengvai pataikem ten kur ir reikėjo. Atvykes i vieta igyjau pasitikėjimo ir nutariau, kad sugebėsiu sugristi i namus vienas ir be ju pagalbos. Todel atsisveikinau ir pabandžiau pasitikėti tik savo jegomis. Deja tas mano nusiteikimas vel greit pranyko, kai supratau kad visus tuos posūkius kuriuos dariau i prieki reikia prisiminti is kito galo ir daryti viska priesingai. Gavosi tokia dviguba šarada ir visiškai pasimečiau. O dar naktis, rukas kyla ir nieko nesimato. Vienu momentu pasirode, kad jau visiškai nusigrybavau, kur net gyvos dvasios ner, tik laukai. Dyzeliuko taip pat ne per daugiausiai buvo – paskutine padale belikusi... bet tfu tfu tfu sekme vel nenusigreze nuo manes ir kažkokiu super stebuklingu budu atsiduriau namie. Antra karta pakartoti abejoju ar pavyktu:) Tikrai ziauriai painu. Tai va tiek sio vakaro ivykiu. Bandysiu jau eiti ilsetis, nes ryt anksti keltis. Nors i darba tik 9 val, bet tikrai reiketu del visako pries kokia valanda isvaziuoti, kad surasti kelia ir kur masina pastatyti. Pakolkas dar naujokas, taigi tenka pratintis ir daug mokytis, bet neabejoju, kad kuo tokiau tuo labiau tobulesiu ir viskas bus gerai. Tai tiek siam vakarui. Labanakt.